Dievas neturi numylėtinių, bet tie, kurie stengiasi Juo pasitikėti džiaugsmo ir skausmo valandomis, jais Jis rūpinasi net tada, kai jie miega (plg. Ps 127, 2). Kai tikintieji naktį ilsisi, jų gyvenimas Jėzuje tęsiasi (plg. 1 Tes 5, 10). Bet kas leidžiasi užvaldomas, pavyzdžiui, turto manijos, pradeda baimintis dėl jo išlaikymo ir pakliūna į bemiegio nerimo spąstus, kurie „labiau neduoda poilsio, negu sunki liga“ (Sir 31, 2).
Žmogus pramiega gyvenimą ne dėl to, kad pernelyg ilgai ilsisi, bet jam šio gyvenimo realybė – tarsi sapne matyti vaizdai: ryte prabudęs kažką miglotai prisimena, ir tuoj tai nugrimzta užmarštyje... Objektyvios tikrovės srovėje jis plaukia tik pasroviui, – į viską žvelgia paviršutiniškai, lengvabūdiškai; kiek įmanydamas vengia atsakomybės ir įsipareigojimų... Dvasinis letargas – jo gyvenimą pamažu ėdantis vėžys. Tai panašu į asmenį, kuris pažiūri į savo atvaizdą veidrodyje, tuoj jį pamiršta, nes savyje nepajėgia pamatyti dieviškosios tapatybės kilnumo, kurį dovanoja tobulojo laisvės Įstatymo – Evangelijos pažinimas (plg. Jok 1, 24–25).
Taigi kas šiame gyvenime neieško Kristaus, tas dar miega (plg. Ef 5, 14). Jei jam būtų lemta mirti tada, atsidūręs amžinybėje, iškart suvoks, kad naujoji tikrovė yra realybės viršūnė, nes į jo būties gelmes žvelgia ramus Klausiančiojo žvilgsnis, laukiantis atsakymo, nuo kurio priklausys visos amžinybės likimas. „Žmogau, kuo tapai gyvendamas žemėje, ir ko dabar esi iš tiesų vertas?“- klaus Karalius.
Ar mes prabudę rytmetį galime su Dovydu dėkoti Viešpačiui už brėkštančią dieną: „Mano širdis ištikima, Dieve; mano širdis ištikima; giedosiu ir šlovinsiu Tave! Pabusk mano siela! (...) Aš pažadinsiu aušrą“ (Ps 57, 8–9). Jei einame miegoti po vidurnakčio, ryto aušra negalės mūsų pažadinti, nes paprasčiausiai mes kelsimės vėliau; skubėsime į darbą, mokslus, kitus užsiėmimus, o trumpa ir paskubom sukalbėta maldelė nepajėgs išskleisti maldos sparnų, mus keliančių Dievop...
Milijonai žmonių pasaulyje kenčia dėl miego stokos ir skundžiasi sveikatos sutrikimais, nes neskiria 8 valandų nakties poilsiui. Medikai ne veltui mus įspėja, kad miego trūkumas ir gyvenimo tempas sukelia diabeto ir širdies kraujagyslių ligas, kelia depresiją...
Kai neišsimiegame, prarandame dvasinį budrumą, esame dirglesni, dėl to prie mūsų lengviau prisėlina nuodėmė, ir ypač vakare, kai pavargstame, užuot pabendravę su namiškiais ir pasimeldę eitume miegoti, spoksome į TV dėžę ar kompiuterio ekraną ir „užmušinėjame“ laiką. „Per visą dieną dirbau, juk galiu dabar save truputį palepinti žiūrėdamas filmą“, sako žmogus ir sugadina savo vakarą, nes aštraus siužeto vaizdai, iš ekrano sklindantys ryškūs šviesos elektronai bombarduoja mūsų smegenis ir nuveja bet kokį natūraliai ateinantį mieguistumą, kviečiantį padėti galvą ant pagalvės ir ramiai pradėti snausti.
Žurnale „Motherboard“ viena korespondentė rašė apie radikalų sprendimą, kuris pakeitė jos gyvenimo kokybę. Ji namuose visą mėnesį nežiūrėjo televizoriaus ir nesinaudojo kompiuteriais bei smartfonais. Jos tvirtą pasiryžimą lydėjo sėkmė. Ji rašė: „Mes grįžome namo, įjungėme muziką, su artimaisiais paruošėme vakarienę ir drauge valgėme. Paskui Stiuartas grojo gitara, o aš skaičiau... Sukūrėme puikią bendrystės atmosferą.“
Rašytojas Čarlzas Sperdženas (Charles Spurgeon) sakė: „Dievas mums dovanoja miegą, kad mums primintų, jog mes nesame Jis.“ Todėl, artėjant vakarui, turėtume nurimti, savyje susitelkti, nes mumyse gyvena Tas, kuris visada yra vertas didesnio dėmesio, nei mes Jam skiriame. Juk ateis mūsų gyvenimo vakaras, kai paliksime tai, prie ko dabar esame kartais pripratę... Tada bus gera viską palikti, nes nors ir turėjome prieraišumų, bet vis tiek stengiamės Jam teikti pirmenybę. Todėl viliamės Jame atrasti nepalyginamai daugiau, nei mirdami netenkame...
„Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5, 14).
Nuotrauka: efoto.lt
